akvara

Gotland, 2005 rugsėjis


Taigi, nuo pradžių.

Kelionė į Gotlandą su jachta buvo mano sena svajonė,
(prisipažinsiu, daugelis tokių svajonių kyla iš pavydo: kai kas nors "tą
padaro", tai ir man prisireikia... Bjauri savybė.)
Ilgai zyziau draugams, kurie turi pažįstamų Klaipėdos jachtklube ir gali
surasti kapitoną su jachta, kol .. jie pagaliau patys to užsinorėjo ir
surado :)
Jachta kaip jūrinėms kelionėms - labai nedidelė, 33 pėdų ilgio, "jų"
terminais. Teoriškai - 7-vietė, praktiškai mums 5-iems vietos buvo visai
neperdaug ..
Taigi, plaukėm: kapitonas, porelė mano draugų, dar vienas jaunas bet patyręs
jachtuotojas ir, žinoma, aš.

Išplaukėm praeitą sekmadienį, kai buvo labai apsiniaukę ir baisiai bangavo.
Prieš plaukdamas, aš tos porelės draugų nedrąsiai klausinėjau, ar jie bandė
plaukti į jūrą, ar labai vėmė, etc.  "Plaukėm, netoli, nevėmėm", išdidžiai
atsakė jie. Nu ką, reiks ir man vaizduoti didvyrį, nusprendžiau.
Sako, buna tabletės nuo jūros ligos. Prisipirkom visi įvairiausių, kokias
tik vaistinėj surado. Suvartojom prieš plaukimą, pagal instrukcijas.

Taigi, išplaukėm. Dar pro jūros vartus neišlindus, tas jaunas jachtuotojas
mestelėjo repliką "bl**, kokie kalnai vaikšto". Čia buvo apie bangas, kurios
matėsi anapus vartų.
Įsitaisiau jachtos gale, kur mažiausiai supa, laukiu kas bus. Praplaukėm
vartus. Na, kaip ir reikėjo tikėtis, ta mažytė jachta pradėjo skraidyti
aukštyn-žemyn ir į šonus po metrą. Sėdžiu, tvirtai laikaus, nevemiu. Žiūriu,
mano kolega kažko išbalo, paskui pažaliavo, sėdi stiklinėmis akimis kažkur į
viršų bandydamas žiūrėti. O man - nervinis juokas ima. Jo draugė šast prie
borto, ir pietus jau atidavinėja žuvims. Draugelis po minutės - iš paskos tą
patį. O aš sėdžiu, juoko jau nebesulaikau. Žiūri jie į mane piktais
žvilgsniais ir tais savo įvairiaspalviais veidais ... O aš - sėdžiu, didvyrį
vaidinu. Ir bandau tramdyt juoką. Nesekasi..

Ir taip visas dvi valandas.
Po to priekyje pradėjo kauptis lietaus debesys, o mano didvyriškumas po
truputį ėmė blėsti. Nes: jei lis, reiks eiti į jatchos vidų. O ten svyruoja
dar labiau. Ir dar į tualetą vistiek prireiks. O ten iš vis centrifūga :)
Tai vat mintis, kad .. vistiek teks eiti, valią ir palaužė.  Pasidaviau ...
Gerai nebuvo, švelniai tariant. Įskaitant tai, kad pusryčių nebuvau valgęs
(šaldytuve pusryčiams saugotas pienas - sugižo, niekšelis), o pietums
"užkandau" jogurto indelį. Tai skrandis ir ieškojo rezervų, ką galėtų
atiduoti žuvims. Kažkur ties tulžim kažką rado ... Skonis nepakartojamas. Po
jo Montavit atrodė kaip sveikatai kenksmingais saldikliais pasaldintas
vandentiekio vanduo, kas iškart vėl iššaukdavo skrandžio pasipriešinimą.
(tikiuosi, nepietauji, kai visa tai skaitai)

Truputis man žinomos teorijos apie jūros ligą:
smegenys, nesuprasdamos, kodėl jų savininkas negali ramiai išsilaikyti
vertikalioje padėtyje, nusprendžia, kad tas kvailys prisirijo ar prisigėrė
kažko, kas apnuodijo organizmą. Ir, gelbėdamos tą organizmą, stangiasi jį
išvalyti per ten pat, per kur, jų nuomone, tas brudas ir pateko.
Taigi, kai jau "procesas pajudėjo", teko ilgai ir nuobodžiai toms smegenims
įrodinėt, kad ... ne skrandžio turinys čia kaltas, ir kad neturiu aš tame
skrandyje nieko kenksmingo. Tiksliau, kad visai nieko neturiu ... Procesas
tiek išvargino, kad net miegas suėmė. Prisiverčiau nuropot iki pirmo
pasitaikiusio gulto, atsiguliau ir .. iškart pasidarė geriau. Bet gerumas
tęsiasi tol, kol laikai galvą prispaustą prie gulto :) Pakėlus galvą nuo
gulto, smegenys vėl įtaria skrandį "kažkuo nelegaliu" ...

Taigi guliu, ir apėmė toks baisus bejėgystės jausmas, kad .. Na,
įsivaizduok, kojom šalta, miegmaišis guli lentynoje ties kaire ranka, bet ..
neturi valios tą ranką ištiesti ir šalančias kojas užkloti ...

Brrr.

Tai va, įsivaizduok. Guli, kojos šala, bet tau viskas "....nesvarbu".
Pamiegi truputį, pabundi, prisiverti atsikelti ir pasiimti miegmaišį, ir -
skubiai link kriauklės, vėl smegenims akivaizdžias tiesas įrodinėt ... (na,
kad vargšelis skradis čia tikrai niekuo dėtas, neturiu aš nieko jame ...).
Ir taip kokį pusę paros. Valgyt nesinori ("..svorio numesiu!"), gerti irgi
("..ir kur mes dėsim tiek alkoholio??"). Po to atėjo viską gelbėjantis
miegas, bet jau šiltai miegmaišyje.

Sekančią dieną Neptūnas suprato truputį per smarkiai pajuokavęs, todėl
turėjom visai ramią jūrą ir netgi šiek tiek saulės. Kapitonas padarė
pusryčius, net pavalgyt be pasekmių pasisekė. Tiesa, toks bendras svaigulys
bei kiti neskanūs jausmai vistik buvo. Vaistų nebegėriau, vėl vaidinau
didvyrį :)
Vakare vėl pakilo bangos ..
Nueiti į jachtos minitualetą  - žygdarbis. Ypač jei dar nemoki viena ranka
kelnių nusimaut ir apsimaut :) Ir dar kartu bandai įtikinėti save, kad
"...visai nepykina, visai nepykina..."

Sekantį rytą pagaliau priplaukėm prie kranto... Išlipi - viskas siūbuoja.
Prieini prie bankomato - kojas išžergi, ranka įsitveri sienos, ir bandai
maigyt mygtukus :)
Naktį vėl miegi siūbuojančioje jachtoje, iš ryto nueini į dušą/tualetą
krante - o jis, bjaurybė, siūbuoja, ir smarkiai...

Sekančią dieną išsinuomavom motorolerius. Kadangi tokį daiktą teko jodyti
tik gilioje paauglystėje, kokį pusvalandį teko pratintis sukant ratus
aikštelėje. Po to patraukėm "ten, kur parodė pagal žemėlapį" :) Salos
vidurys dar kažkiek Lietuvą primena, bet pakraščiuose - nerealiai "kitoks"
kraštovaizdis. Žmonių nėr, akmenuota, jautiesi kaip mėnulyje išlipęs. Pilna
vandens ir vėjo  iš vietinio skalūno sukurtų skulptūrų (bus nuotraukose).

O švedai, pasirodo, net jumoro jausmą turi. Kadangi į tą motorolerį telpa 7
litrai benzino, tai turi dažnai pildytis, nes degalinės ten tikrai ne ant
kiekvieno kampo. Taigi, užsipyliau visą pusę bako, nuėjau prie kasos
sumokėt, ten - tuščia. Pasibarškinau, po kelių minučių išlindo tingus
švedas. Iš tolo į mane pažiūrėjo, ir dar nepriėjęs sako, "a, vienas litras
benzino?". "Ne", sakau, "DU!".

Labai patiko motoroleriu vakare grįžinėt pro atokias vietas. Stovi sau
vidury miško keletas kaimelių, kiekviena sodybėlė aptverta neaukšta tvorele,
užuolaidų ant langų nėr - viskas kaip ant delno, visas jų gyvenimas. Kažkaip
neįtikėtinai saugu.

Iš vis, ten be sostinės Visbio, likę rajonai atrodo kaip negyvenami. Sodybos
yra, jos sutvarkytos, gatvės švarios, o žmonių nėra net turistinio sezono
metu...
Švaru, gražu, bet pagalvojau - ką aš ten veikčiau ?? Na, pagyvenčiau mėnesį
kitą, ir man jau norėtųsi lėkti į "judresnius vandenis" :)

Katinai Visbyje labai įspūdingi. Tas ryžasis (foto) neįtikėtinai gražaus
kailio, bet jis ir pats tai žino :) Išdidus nerealiai. Na, tokia liūto
parodija.
Laksčiau su fotoaparatu aplink kaip apie kokią Šaron Stone, o jis į mane net
dėmesio nekreipė. Tik kai paausį prisitaikiau paglostyt, vat tada jau
"draugelis" pasidarė, prie kojų pradėjo trintis :)

Karvės (foto) labai nustebo, kai aš priėjau: "kas čia ką su jomis dabar
darys?" Jaunikliai iškart už mamų pasislėpė :)
Beje, dar vieną labai juokingą vaizdelį mačiau, tik fotoaparato nespėjau
išsitraukt - bėgo avis su dviem ėriukais per kelią, ir mano mopedas juos
išgąsdino,
tai ėrukai ten pat, vidurį kelio, supuolė po mama ir pradėjo ją žįsti :)
Mama buvo gudresnė, pabėgo, tai ėriukams irgi teko pasitraukti :)

Grįžt namo visai nesinorėjo ...

Grįžtant Neptūnas vėl teikėsi pajuokauti. Į priekį plaukėm prieš
vakarų-šiaurės vakarų priešinį vėją (na, toks vyrauja Baltijoje), kai
reikėjo grįžti, vėjas apsisuko į rytų-pietryčių ... Taigi, užuot vienos
paros, kaip tikėjomės, ir atgal plaukėm visas dvi, prieš bangas, su visais
atitinkamais supimais. Tik jau buvom pripratę, nebepykino.

Grįžus, vakar visą dieną stalas svyravo. Tiesa sakant, rašant eilutes apie
supimus, man vis dar ir klaviatūra svyruoja .. :)

Tai va taip savaitę ir praleidau.

O va čia - ir nuotraukos :)


akvara

Copy Right

Taigi, blyninė Teremok. Gal tiksliau būtų - maitinimo įstaigų tinklas. Na, įsivaizduokit standartinį McDonalds, kuriame ... visa geltona spalva pakeista į raudoną. That's it, išoriškai. Tie patys neįmantrūs stalai, plastikiniai padėklai ir įrankiai, visiška savitarna. Keli kasos aparatai prie "baro", didelis tablo su blynų kainomis ir jų nuotraukomis, "back-ofisas", padavinėjantis užsakytus patiekalus kasininkėms. Ir alus standartiniam meniu, nes kitaip .. čia būtų nesuprantama.

Žavi rusaitė už kasos aparato, priėjus mano eilei, man sako, "dobryj den', čevo izvolite, sudar'? ". Jei ji tai savo nuostabiu balseliu sakytų šypsodamasi ir man į akis žiūrėdama, man turbūt kojos linktų, bet ji tai sako nuobodulio persmelktu balsu, krapštydama sau nagus ir pati stebėdama tą krapštymo procesą. Užsisakau savo nužiūrėtus patiekalus, bet kažkaip užpuola jausmas, kad aš, "sudar' ", trukdau ją,  "cholopką" savo noru ką nors čia pirkti ... Alkis nugali emocijas, blynai suvirškinami, gira visai neblogai gaivina...

Natūraliai, po to seka kolektyviniai svarstymai "...ar joms visa tai iki kaulo įgrįsę, ar jos taip nemėgsta savo darbo, ar ...". Ai, koks skirtumas, gal čia tik mes per daug išlepinti aptarnavimo kokybės ? :)
akvara

Paskutinioji diena tęsiasi

Na, mes juk įpratę prie to, kad nėra elektros, nėra karšto vandens,
kad braškės prasideda ne 7:00 a.m. su šviežia bandele prie kavos, o tik liepos pradžioj ?

/me tai įpratęs nuo vaikystės, ir prie 100g sviesto pakelio esu stovėjęs eilėj valandą... Bet dabar mes esam orūs "vakariečiai", ir, prieš mokėdami 110Eur/naktis mes juk galime pareikšti savo pretenzijas ? Galim. Taip su E ir sutariam. Neutraliom minom einam į recepciją atsiskaitinėt, laisvai šnekam rusiškai su švelniu Banijoniso akcentu,  tačiau, prieš paduodami savo VISA Gold, mandagiai paprašom "skidkos" už  "otsutstvije..". Administratorė, su kažkuo pasikonsultavus telefonu, su mumis sutinka, tik reikia .. raštiško prašymo. Blyn. O angliškai galima ? Galima. Uf. Na, šitą mes galim, šito mus mokė, išvardinom's viską, ko trūko, net per daug nepagražindami. Nuolaidą suteikė, bet ir tai ne tokią, kokią įpratęs gaut. Na, bet čia ne ta šalis, ne tos galimybės ...

Kas toliau ? Ogi pradžiai nieko romantiško, sunkios tašės (lauktuvės, suvenyrai, gėrimai..) iki įprastos metro stotelės "Kirovskij Zavod", metro traukinys, atvažiavęs, kaip visada, per pusę minutęs, metro vagonas su akmeniniais čiabuvių veidais, išlipimas, tašės iki stoties saugojimo kameros, laisvė nuo nešulio. Uf. Ką veikiam ? Važiuojam į centrą, išlipam, einam, einam, kažko norisi ? Taip, norisi keliauti, bet jau nebe savom kojom. Čia kaip tik pasitaiko eilinė turistų medžiotoja su megafonu, siūlanti valandos ekskursiją laiveliu. Jamam ? Jamam. Nepraėjus nei pusvalandžiui išplaukiam. Pasigailima neapsirengus šilčiau, nes ant vandens šalta ... Gidė standartiniu nuobodžiu balseliu su "vaikiškom" intonacijom (lyg pasakotų darželinukų būriui) pasakoja iš esmės tą patį, ką jau vakar girdėjom naktinės ekskursijos metu .. Na, bet vistiek, pažvelgti į visa tai "iš apačios", nevarginant kojų ir neblaškomam miego - visai įdomu. Kartojimas - mokslų motina, dabar jau tikrai žinosiu, kur slepiasi Čyžikas, kuris iš tų sodų-parkų vadinasi Letnij, kodėl tos raudonos kolonos "papuoštos" laivų priekiais, kuris iš dviejų akmeninių liūta-varlių yra "mama", o kuris - "tėtė",   ir t.t.

Po to seka jau pažįstama blyninė Teremok, eilinis gabaliukas Nevskij prospekto, paskutinių suvenyrų paieškos, kelias pėsčiomis atgal į stotį su mintimi "...jau daugiau niekur nenorėsiu vaikščioti" ... Aha, nenorėsi, turiste mielas. Norus keičia faktai. O faktai sako tai, kad 19:00 nėra jokio traukinio į Vilnių, kaip [kažkuris iš mūsų] įsivaizdavo. Traukinio išvykimas, geriau pasižiūrėjus į bilietą, po to į švieslentę, po to dar kartą į bilietą, pasirodo, yra tik 20:02. Turim pusantros valandos. Ką darom ? Sėdim be jėgų ant suoliuko ? Be kokių jėgų ? :) Jokio sėdėjimo, dar net po 2 metro žetonus kiekvienas turim, negi leisim jiems pražūt ? Nesulauks. Be didelių ginčų - atgal į metro, keletas stotelių nesvarbu-kuria-kryptim, išlipam, fotkinam, ir atgal. Stotelė pasitaiko itin tarybiniu pavadinimu, "ploščiad Lenina - Finnskij vokzal". Na, kaip čia nepažiūrėjus p. Lenino pačiam Leningrade ? :) Žiūrim, fotkinam, žiūrim, ir atgal.

Stotis,  pasiimam  savo nešulius,  į peroną.   Vėl 3-čias vagonas, prie kurio laukia mūsų jau pažįstama palydovė Beata.... "Laba diena, mes ir vėl čia" - į šitą mūsų pasisveikinimą šalia stovėjęs čiabuvių pulkelis tarpusavy pradeda kalbėtis " ' laba diena' - eto, vidimo, 'dobryj den' ..."

Pasakojimas gavosi glaustas, nes įdomiausi vakaro įvykiai vyks jau traukinyje :) Bet apie tai kitą kartą. O jei dar kaip nors prisiminus ir ankstesnes dienas .. ? :) Apie tai, kuo Teremok skiriasi nuo originalo McDonalds, kaip rusai rusiškai šnekina "vokiečius", ir kitas įsiminusias smulkmenas .. :)
akvara

Sankt-Peterburgas, paskutinė diena

Pradėsiu pasakot nuo .. pabaigos. Gal iš pagarbos neblogam kūrinukui Memento, o gal dėl to, kad paskutinioji diena labiausiai įstrigo :) Anyway.

Laiko planavimo uždavinys: kada reiktų keltis, jei pusryčius duoda iki 9:59, o į lovą parsirandi tik 6:59 ? Logikai pasiduodantys sąmonės likučiai sako, kad reiktų bent pora valandų pamiegot, tada papusryčiaut, o jau tada miegot iki pat iškeldinimo valandos, 11:59. Taip ir nutariama, nustatomas žadintuvas, labanakt.

Nuskamba žadintuvas, kaip ir žadėjęs, 9:00. Na, aš tai pabusčiau, bet organizmas tai sako, kad miego nori labiau, nei valgyt. Nu, miegot tai miegot. Miegam toliau. 9:40 kažkas viduje persigalvoja: "miego jau šie tiek turim, dabar valgysim". Kėlimasis, dušas, įklotas .. oi ne, įkloto man nereikia. Per 5 min susiruošiama, nepaisant visai nekeisto fakto, kad lemputė vonioj nedega. Gal lemputė perdegė, gal elektra pasibaigė - who cares, not now. Pakeliui pasibeldžiama į kaimynų duris - už jų stovi analogiškos būsenos E, taip pat pasiruošęs tam pačiam, t.y, skrandžio papildymui sočiais pusryčiais. Likę 15 min iki deadline, einam skubiu žingsniu link lifto. Stovim prie lifto, spaudžiam mygtuką, Nepraeina nė minutė, kol "dašyla", kad, jei nėra elektros, tai ir liftas, natūraliai, neveikia. Ką daryt ? Parašiutų neturim, teks lipti laiptais. Kur laiptinė ? Kur nors už kurių nors uždarytų durų. Iš antro-trečio karto randam, valio, bandom leistis. "Valio" baigiasi keturiais aukštais žemiau, kartu su laiptais. (Jūs kada nors matėte laipinę, kuri, leidžiantis žemyn, baigiasi maždaug ties 8-tu aukštu? O aš jau mačiau ... ) Stebėjimosi funkciją įjungsim vėliau, o dabar lendam pro vieninteles duris. Kas ten ...?

Ne, ten visai ne kitas pasaulis, ten tiesiog remontuojamas aukštas. Po poros mėnesių (o gal - metų) ten tikriausiai bus nuomojami ofisai.  O dabar ten dirba krūva darbininkų, kurie į mus kreipia dėmesio ne daugiau, nei į pasiklydusias muses. Mandagiai pasisveikinus ir paklausus vieno iš lubas tinkuojančių čiabuvių "kur čia išėjimas žemyn", atsakymui  gaunam mostelėjimą ranka į tolimąją pusę, lyg tas muses nuvejant. Nu ten tai ten, nulekiam į priešingą korpuso pusę, laviruodami tarp stelažų. Vualia, dar vienos durys. Ir net laiptai ! Lipam žemyn. Laiptai baigiasi, atspėkit, pirmam aukšte ? Atspėjote, nepirmam. Blogiau. Jie baigiasi absoliučiai tamsioj patalpoj. Bet mes irgi "nepėsti", išsitraukiam savo Nokia's ir, jomis pasišviesdami, apžiūrinėjam sienas (ar neprimena tai paskutinės Montekristo dalies, kur kažkas panašiu būdu ieškojo durų į lobių kambarį ..? Ne, neprimena, nes mes prieš tai hašišo nerūkėm, esam 21-am amžiuj, o ir nakvojom "prabangiam" viešbuty, kuris turi savo puslapį internete (!), ir už savo paslaugas ima net 110 Eur už kambarį). Laimei, esam ne vieni, už mūsų pasirodo kažkiokia persona. Į bandymus sveikintis ir klausti išėjimo pastaroji persona nereaguoja, ir neria į dar tamsesnę patalpos nišą. Mes, žinoma, iš paskos. Aš, laimei, suspėjau ten ne pirmas, todėl dar spėjau išgirsti E  ištariant "Laiptai!" Jei ne tie žodžiai, būčiau nusileidęs kur kas kiečiau ...

.. visos pasakos baigiasi vestuvėmis, arba laimingai; mūsų atveju vestuvių nebereikėjo, tiesiog laimingai pasiekėm 1-mą aukštą, radom mūsų "restoraną", ir sėkmingai papusryčiavom.

[ bus daugiau ]